Mokykla.lt

Birželio 1-oji - beveik visose pasaulio šalyse minima tarptautinė vaikų gynimo diena. Ji buvo paskelbta 1949 metų lapkritį Tarptautinės demokratinės moterų federacijos sesijos iniciatyva. Pirmą kartą ši šventė buvo paminėta 1950 metais.

Birželio 1-oji pasaulyje

aš turiu teisę gyventi nieko nebijodamas

aš turiu teisę gyventi su savo mama ir tėveliu

kai aš sergu, man turi būti suteikta medicinos pagalba

aš turiu teisę lankyti darželį ir mokyklą

niekam nevalia manęs mušti

visi vaikai yra svarbūs

aš turiu teisę sakyti tai, ką galvoju

aš turiu teisę žaisti

1989 metais priimtoje Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje akcentuojama, kad vaikas – kiekviena žmogiška būtybė, neturinti 18 metų, jei pagal jam taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįstama vėliau.
Ratifikavusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą Vaiko teisių konvenciją, valstybės prisiėmė visas pareigas, susijusias su šio dokumento nuostatų įgyvendinimu.

Vyriausybės papildomai įsipareigojo ginti ir įgyvendinti vaikų teises Jungtinių Tautų specialioje sesijoje dėl vaikų padėties (Niujorkas, 2002 m. gegužė), Pirmojoje tarpvyriausybinėje konferencijoje Europos ir Centrinės Azijos vaikų problemų klausimais (Berlynas, 2001m., gegužė), Tūkstantmečio minėjime (Niujorkas, 2000 m. rugsėjis).

Tačiau turime pripažinti, kad šiandien daugelis valstybių pasaulyje, tuo tarpu ir Lietuvos valstybė, nevykdo savo pažadų, kuriuos dalina vaikams, nesugeba tinkamai užtikrinti vaikams pagrindinių socialinės raidos pasirinkimo galimybių, net ir tokių elementarių – noro būti saugiam ar sočiai pavalgyti.

Ištekliai, pažadėti pasaulio viršūnių susitikime, ir nacionaliniu, ir tarptautiniu lygiu dar nebuvo iki galo materializuoti. Vis dar išlieka svarbių problemų:

* kasmet pasaulyje miršta daugiau nei 10 milijonų vaikų, nors daugeliui šių mirčių galėtų būti užkirstas kelias,
* 100 milijonų vaikų vis dar nelanko mokyklos (60 procentų iš jų sudaro mergaitės),
* 150 milijonų vaikų kenčia nuo netinkamos mitybos,
* AIDS/ŽIV plinta katastrofišku greičiu.

Jungtinių Tautų ir JUNICEF duomenimis, daugiau kaip pusė vaikų gyvena šeimose, kur fizinis ir psichologinis smurtas yra įprastas, o kas dešimtas vaikas tampa suaugusiųjų agresyvaus elgesio auka.

Įvairiose šalyse vaikai patiria įvairias grėsmes, nuo kurių reikia juos ginti.
Pavyzdžiui, JAV - tai neigiama televizijos filmų peržiūra. Per pastaruosius 20 metų tyrimai JAV patvirtino, kad vaikai linkę kopijuoti tuos smurto veiksmus, kuriuos mato ekrane.

Vakarų Europa susirūpinusi ankstyvu vaikų seksualinių brendimu.

Japonijoje labiausiai baiminamasi, kad nyksta per amžius nusistovėjusi auklėjimo sistema, ir į ją braunasi vakarietiškos elgesio formos bei įpročiai.

Neišsivysčiusiose šalyse baiminamasi ne dėl vaikų teisių pažeidimų ar agresyvaus tėvų elgesio, bet kur kas rimtesnių problemų: bado, AIDS, skurdo ir karo veiksmų. Šiose šalyse vaikų mirtingumas yra dvigubai didesnis nei išsivysčiusiose šalyse.

Vis dar išlieka nuolatinio skurdo, atskirties ir diskriminacijos bei neadekvataus investavimo į socialines paslaugas problemų.
Skolų naštos, besaikės karo išlaidos, nacionalinių saugumo reikalavimų nesilaikymas, ginkluoti konfliktai, okupacijos, įkaitų operacijos ir visos terorizmo formos gali apriboti nacionalines pastangas kovoti su skurdu bei pastangas užtikrinti vaikų gerovę.

Vaikų teisių gynimas Lietuvoje

Analizuodami vaikų teisių gynimo padėtį Lietuvoje, pastebėsime, kad ji taip pat nėra gera, nors teisinių aktų šiam tikslui buvo pasirašyta nemažai.

Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje išleista daug įstatymų, reglamentuojančių vaikų teisių gynimą. Taip 1992 m. Lietuva prisijungė prie JTO Vaiko teisių konvencijos, kurią Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. ratifikavo.

1996 m. buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

1997 m. Vyriausybė pritarė vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programai, kurioje numatomos priemonės, skatinančios nuo prievartos ir smurto nukentėjusių vaikų reabilitaciją, resocializaciją, socialinių darbuotojų rengimą, teisėsaugos institucijų pareigūnų perkvalifikavimą.

1997 m. buvo pasirašyta ir VRM bei Švietimo ir mokslo ministerijos bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas – ugdyti moksleivių pilietiškumą, teisinę sąmonę ir atsakomybę, įvertinti moksleivių, jaunimo teisės pažeidimų būklę pagal vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programą.

1998 m. buvo priimtas dar vienas - Vaiko globos įstatymas. Išleistas naujas Santuokos ir šeimos kodeksas, reglamentuojantis ir sutuoktinių, ir vaiko asmeninius bei turtinius santykius šeimoje.

Siekdama tapti ES dalimi, Lietuva yra ratifikavusi visus svarbiausius vaikų ir šeimos teises reglamentuojančius chartijos straipsnius.

Anot Marijos Nijolės Bikauskienės (Lietuvos žmogaus teisių asociacijos vicepirmininkės), šiuo metu visoje Respublikoje išvystytas Vaiko teisių apsaugos tarnybų tinklas, tačiau jų tikslai yra labai konkrečiai apibrėžti ir neapima vaiko teisių užtikrinimo pilnai.

Siekiant pagerinti vaiko teisių gynimą, Seimo moterų parlamentarių ir Šeimos ir vaiko komisijos, Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva buvo inicijuotas Vaiko ombudsmeno institucijos Lietuvoje kūrimas.

Ombudsmeno institucija yra speciali įstaiga, kuri kontroliuoja įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimą vaiko teisių Konvencijos reikalavimams, inicijuoja Vaiko teisėms aktualius sprendimus.

Aktyviai savo veiklą vysto daugeliui žinoma vaikų teisių gynimo organizacija ,,Gelbėkit vaikus“, įkurta 1992 metais. Jos tikslas – pritraukti visuomenės dėmesį, paskatinti visuomenę veiklai - vaikų padėties gerinimui.

Remiantis UNICEF nevyriausybinių organizacijų pranešimu, Lietuvoje padėtis tokia:

nėra koordinuotos ir efektyvios valstybinės institucijos, kuri atstovautų šeimos ir vaikų interesus bei koordinuotų valstybės politiką;

visuomenė nuo 1994 metų senėja, o lėšų šeimai ir vaikams mažėja;

kiekvienais metais apie 3000 vaikų netenka tėvų paramos, daugėja vaikų, gyvenančių valstybinėse institucijose;

vaikai, gyvenantys institucijose, dažniausiai yra našlaičiai, o socialiai apleistų šeimų nuo 1991 metų padaugėjo 92 procentais;

nors infekuotų ŽIV ir sergančių AIDS Lietuvoje nėra tiek daug, kiek kitose šalyse, tačiau šios ir kitų pavojingų ligų nešiotojais vis dažniau tampa vaikai;

visiškai sveikų vaikų Lietuvoje, gydytojų teigimu, greitai neliks nė 30 procentų;

daugėja socialiai atskirtų vaikų dėl to, kad šalyje neveikia socialinės pedagoginės pagalbos sistema (bendraujančių institucijų ir profesionalų tinklas);

daugėja nusikaltimų prieš vaikus, pačių vaikų daromų nusikaltimų, vaikų vartojančių narkotikus bei teikiančių seksualines paslaugas;

daugėja vaikų su negalia, negalinčių naudotis paslaugomis bei galimybėmis, kurios prieinamos sveikiems vaikams;

Lietuvos ekonominė padėtis gerėja, o moterų, vaikų ir šeimų, auginančių vaikus, padėtis blogėja;

Lietuvoje neveikia teisingumą ir reabilitaciją nepilnamečiams vykdančios sistemos, dėl šios priežasties didelė dalis nusikaltusių vaikų įkalinami, o vaikai - aukos traumuojami juos apklausiant daugybę kartų.

2001 metų pabaigoje Lietuvoje 13452 vaikai iki 18 metų amžiaus buvo globojami valstybės. Maždaug pusė per metus netekusių globos vaikų ir našlaičių yra įkurdinami šeimose. Apie tris ketvirtadalius šių vaikų paima globoti artimi giminaičiai, kiti vaikai atiduodami kitų šeimų (asmenų) globai.

2001m. pabaigoje 7717 vaikų gyveno globėjų šeimose, 5379 - įvairaus tipo ir pavaldumo vaikų globos namuose.

Lietuvoje apie 70 proc. nėštumą nutraukiančių moterų teigia tai darančios dėl socialinių priežasčių.

Jei moterys gautų šiek tiek daugiau pagalbos, iš 13 588 užsimezgusių gyvybių, kurios abortu buvo nutrauktos 2001 metais, būtų gimę 10000 sveikų naujagimių.

Valdžios institucijų pasirašyti teisės aktai ir prisiimti įsipareigojimai yra tik deklaruojama siekiamybė, sunkiai pakeliama ir įgyvendinama.

Po tokios pesimistinės statistikos, vis tik verta prisiminti, kad nauja gyvybė – visada ir nauja viltis. Materialūs dalykai yra svarbūs. Tačiau dar svarbiau – mokėti mylėti.